BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2011-02-03 00:19

1+1=1

Į komentarus

atsigavusi po pirmo vaikų gimtadienio šurmulio, ėmiausi savo dienoraščio. jeigu atvirai, šį įrašą padėjau rašyti jau seniai, galvodama koks jisai gausis nuostabus ir nepakartojamas, kai aš paskelbsiu jį vaikų gimimo dieną. nesigavo. triukšmingai ruošėmės šventei, mušinėjom balionus ir stengėmės nepavargti, o tą dieną paskaičius ką bandžiau rašyti, pasirodė pigiai ašaringa istorija ir tiek.

nepaisant to, kad prisipažinau čia apie savo nepavykusį ilgai planuotą pompastišką ir jausmingą įrašą, vis tiek kažkodėl noriu nors ką nors šita praėjusia proga parašyt.

ta diena buvo apledėjusi ir snieguota kaip reta. aš, pati nuvairavusi į ligoninę, priimamajame papuoliau į didžiulį chaosą. pulkas žmonių kėlė nemažą šurmulį, o įsiklausius į atskiras istorijas, jaučiausi lyg kažkur ne ten papuolusi. vienas pulkelis vyresnių žmonių su didžiuliais lagaminais kažką aiškinosi su sesele, tiksliau rėkė ant jos, nes jų duktė beveik gimdo, o tvarkos nėra. nėščios moterys tai įeidavo, tai išeidavo iš kabineto, į kurį aš turėjau kažkada būti pakviesta. ant suoliuko, šalia manęs, du gerokai pabalę vyrukai su gerų poros minučių tarpais tarp sakinių kalbasi: “tai gimdys?”. pauzė. “gimdys”. pauzė. “o tavo gimdys?” pauzė. “gimdys”. tada pastebi mane, ilgai žiūri, susinepatogina, kad spokso ir klausia manęs: “gimdysi?”. pasimetu, sakau: “nežinau”.

tada tarpduryje pasirodo mano žalios jaunystės simpatija, aš instinktyviai pasigrobiu patį didžiausią lankstinuką (kažkas apie virkštelės užmarinavimą šimtui metų, kad paskui išgelbėtų tavo susirgusį vaiką nuo baisių ligų) ir užsidedu ant galvos. nepastebėjo. pati iš savęs po to juokiausi. ot bobizmas aukščiausio laipsnio.

nesiruošiau dar gimdyti, numatyta data buvo po geros savaitės, tačiau mano kūnas jau šaukėsi pagalbos, o nustačius, kad A&P skiriasi daugiau nei kilogramu, man pranešė, kad ruošiama operacinė ir gimdysiu tuč tuojau.

neparodė man jų, išnešė skubiai į reanimaciją. girdėjau, kad gimė du sūnūs. tą momentą staiga patekau į kitą, absoliučiai nepažįstamą erdvę, kitokį pasaulį ir atsakomybės rėmus.

visa perpjauta per pusę, sekančią dieną pasieniui nuropojau iki reanimacijos susipažinti su savo vaikais. gal todėl, kad ten buvo ir mažesnių, gal todėl, kad smegenis užspaudė staiga besikeičiantys hormonai, man jie atrodė tokie normalūs, gražučiai mano bernai. na ir kas, kad su milijonu vamzdelių apraizgyti.

tuo tarpu kūnas buvo keistas. daugiau nei keistas. pradedant galva, baigiant tuo, kad aš galėjau vėl matyti savo batus stovėdama. gimdymas tikrai labai neįprastas dalykas. maždaug per pusę ne toks romantiškas ir nuostabus kaip dainos apdainuoja ir eilėraščiai apkalba. rimtai. ta jausmų begalybė dabar atrodo tokia nepakartojama, svarbi ir ypatinga. ne visi jausmai tokie gražūs, bet neįsivaizduojamai tikri. kas tavyje vyksta - taip natūralu ir nepatirta. jautiesi pasidauginęs tiesiogine to žodžio prasme.

svarstau dabar iš lėto, kaip praeina įprasti metai. netgi ne vieni. skubi, leki, bėgi, iš esmės nieko nenuveiki ir, žiū, reikia ieškoti dovanų, kaukės naujamečiam karnavalui. visi prisigeria, išsiblaivo ir vėl keliauja dirbti. net nesusimąstai žmogus, koks iš tikro laiko tarpas yra metai.

dabar gailiuosi, kad niekas man tada nepasakė: “asta, idiote tu, ko blaškaisi, žiūrėk į kiekvieną dieną, žiūrėk akis išpūtusi ir mokykis mintinai akimirkas, jos dings negrįžtamai”. iš mažulyčių, bejėgių kūdikių jie staiga tampa sąmoningais berniukais, kurie išmoksta žiūrėti, griebti, sėstis, stotis, užsiaugina dantų (dievaži, man vienas protinis dygsta jau antri metai ir tikrai labai blogai dėl to kartais jaučiuosi), išmoksta su jais kramtyti, pradeda vaikščioti ir pasiimti daiktus, kurie jiems patinka, išmoksta atsiliepti šaukiami vardu, ateina ten, kur paprašai ir dar milijonas didelių dalykų. viskas per metus. per vienus.

jeigu suaugę gebėtų tokiu greičiu be pertraukų mokytis, tikriausiai turėtume troleibuso maršrutą vilnius - mėnulis.

Patiko (19)

Rodyk draugams



Komentarai (2)

  •   Inga
    2011-02-03 09:20

    Mes viena kitos nepažįstam:))Per “Happeak” parduotuvėlę Facebook’e pamačiau jūsų mezgamus kepuriukus vaikučiams, o po to dar sužinojau, kad auginat dvynukus, todėl susidomėjau:), nes aš irgi auginu dvynukus:))Tik pas mane porelė ir vyresni-jau beveik 4-mečiai. Bet man tėveliai, auginantys dvynius atrodo tokie savi-nes mes esame truputi kitokie, kadangi “pasidauginom”:) iš karto du kartus. O šis jūsų įrašas labai pažįstamus jausmus prikėlė-ypač apie prabėgusį ir prabėgantį laiką. Kol vaikai mažuliukai-lauki, kad jie greičiau tą ar kitą padarytų, kad taptų labiau savarankiškesni, o kai tampa tokie-susimastai, kad jau ir pamiršai kokie jie buvo kruopos… Stiprybės jums su savo vyrukais, dar daug įdomybių prieš akis su jais:))

  • Sveiki,

    jūsų blogui skyriau Stylish Blogger Award: http://dirbumama.lt/2011/02/15/stylish-blogger-award/

    Linkėjimai!

Rašyk komentarą