Gyvenimo būdos žurnalas

Laimė, nusiavusi batus, braidžioja po mano galvą. Prisėda, nusišypso. Sukrunta kai pamato veidą vaiko. Net laimei pasakos per daug, kai vaikas mažas, pamatęs išsiilgusią labiausiai mamą, nežino ką gi dar daryti. Mažytės rankos puola čiupinėti veidą, nosį, bučiuoja lūpom košėje paskendusiomis, o laimė šoka kojomis basom ir nesupranta, ar gali būti dar daugiau ir dar stipriau nei pasiilgęs vaikas.

atsigavusi po pirmo vaikų gimtadienio šurmulio, ėmiausi savo dienoraščio. jeigu atvirai, šį įrašą padėjau rašyti jau seniai, galvodama koks jisai gausis nuostabus ir nepakartojamas, kai aš paskelbsiu jį vaikų gimimo dieną. nesigavo. triukšmingai ruošėmės šventei, mušinėjom balionus ir stengėmės nepavargti, o tą dieną paskaičius ką bandžiau rašyti, pasirodė pigiai ašaringa istorija ir tiek.

nepaisant to, kad prisipažinau čia apie savo nepavykusį ilgai planuotą pompastišką ir jausmingą įrašą, vis tiek kažkodėl noriu nors ką nors šita praėjusia proga parašyt.

ta diena buvo apledėjusi ir snieguota kaip reta. aš, pati nuvairavusi į ligoninę, priimamajame papuoliau į didžiulį chaosą. pulkas žmonių kėlė nemažą šurmulį, o įsiklausius į atskiras istorijas, jaučiausi lyg kažkur ne ten papuolusi. vienas pulkelis vyresnių žmonių su didžiuliais lagaminais kažką aiškinosi su sesele, tiksliau rėkė ant jos, nes jų duktė beveik gimdo, o tvarkos nėra. nėščios moterys tai įeidavo, tai išeidavo iš kabineto, į kurį aš turėjau kažkada būti pakviesta. ant suoliuko, šalia manęs, du gerokai pabalę vyrukai su gerų poros minučių tarpais tarp sakinių kalbasi: “tai gimdys?”. pauzė. “gimdys”. pauzė. “o tavo gimdys?” pauzė. “gimdys”. tada pastebi mane, ilgai žiūri, susinepatogina, kad spokso ir klausia manęs: “gimdysi?”. pasimetu, sakau: “nežinau”.

tada tarpduryje pasirodo mano žalios jaunystės simpatija, aš instinktyviai pasigrobiu patį didžiausią lankstinuką (kažkas apie virkštelės užmarinavimą šimtui metų, kad paskui išgelbėtų tavo susirgusį vaiką nuo baisių ligų) ir užsidedu ant galvos. nepastebėjo. pati iš savęs po to juokiausi. ot bobizmas aukščiausio laipsnio.

nesiruošiau dar gimdyti, numatyta data buvo po geros savaitės, tačiau mano kūnas jau šaukėsi pagalbos, o nustačius, kad A&P skiriasi daugiau nei kilogramu, man pranešė, kad ruošiama operacinė ir gimdysiu tuč tuojau.

neparodė man jų, išnešė skubiai į reanimaciją. girdėjau, kad gimė du sūnūs. tą momentą staiga patekau į kitą, absoliučiai nepažįstamą erdvę, kitokį pasaulį ir atsakomybės rėmus.

visa perpjauta per pusę, sekančią dieną pasieniui nuropojau iki reanimacijos susipažinti su savo vaikais. gal todėl, kad ten buvo ir mažesnių, gal todėl, kad smegenis užspaudė staiga besikeičiantys hormonai, man jie atrodė tokie normalūs, gražučiai mano bernai. na ir kas, kad su milijonu vamzdelių apraizgyti.

tuo tarpu kūnas buvo keistas. daugiau nei keistas. pradedant galva, baigiant tuo, kad aš galėjau vėl matyti savo batus stovėdama. gimdymas tikrai labai neįprastas dalykas. maždaug per pusę ne toks romantiškas ir nuostabus kaip dainos apdainuoja ir eilėraščiai apkalba. rimtai. ta jausmų begalybė dabar atrodo tokia nepakartojama, svarbi ir ypatinga. ne visi jausmai tokie gražūs, bet neįsivaizduojamai tikri. kas tavyje vyksta - taip natūralu ir nepatirta. jautiesi pasidauginęs tiesiogine to žodžio prasme.

svarstau dabar iš lėto, kaip praeina įprasti metai. netgi ne vieni. skubi, leki, bėgi, iš esmės nieko nenuveiki ir, žiū, reikia ieškoti dovanų, kaukės naujamečiam karnavalui. visi prisigeria, išsiblaivo ir vėl keliauja dirbti. net nesusimąstai žmogus, koks iš tikro laiko tarpas yra metai.

dabar gailiuosi, kad niekas man tada nepasakė: “asta, idiote tu, ko blaškaisi, žiūrėk į kiekvieną dieną, žiūrėk akis išpūtusi ir mokykis mintinai akimirkas, jos dings negrįžtamai”. iš mažulyčių, bejėgių kūdikių jie staiga tampa sąmoningais berniukais, kurie išmoksta žiūrėti, griebti, sėstis, stotis, užsiaugina dantų (dievaži, man vienas protinis dygsta jau antri metai ir tikrai labai blogai dėl to kartais jaučiuosi), išmoksta su jais kramtyti, pradeda vaikščioti ir pasiimti daiktus, kurie jiems patinka, išmoksta atsiliepti šaukiami vardu, ateina ten, kur paprašai ir dar milijonas didelių dalykų. viskas per metus. per vienus.

jeigu suaugę gebėtų tokiu greičiu be pertraukų mokytis, tikriausiai turėtume troleibuso maršrutą vilnius - mėnulis.

šiandien sninga dideliais kąsniais mano liūdesys. lėtai, vienodai ir, rodos, amžinai tirštai krenta vienodo storio rūku. net kėpuoti sunku stebint šitą bejėgystę. atrodo bėgtum, rėktum, pasiektum kokį svarbų tašką. tačiau. sninga taip lėtai ir gausiai, nerastum nei savęs, nei savo laimės. norisi nuryti sunkiai ir suvirškint. gal lyg ir stengies. atrodo nurijai, tačiau per daug, per gausiai ar per greitai.

atėjęs pasakų princas sako: “aš neturiu danties, todėl blogai sukramtau. gal ir tau taip? bandai ryti per dideliais gabalais.”

karts nuo karto išgirstu pastabą ar tai komentarą, kad mano vaikai tikriausiai ypač ramūs, kad aš šitiek džiaugiuosi juos augindama.

šiandien. A&P vakarieniavo. lingavo kojomis savo kėdutėse, sukiojo galvas išgirdę pypsint mašiną, sukiojo galvas niekam nepypsint, stojosi ir įnirtingai bandė iškristi, kišo rankas į burną kartu su koše, purškė į mane burnos turinį ir labai džiaugėsi.

tada P užspringo. ištraukiau iš kėdutės, daužiau per nugarą, kai nepraėjo - paėmiau už kojų ir pakračiau. padėjo. A tuo metu, prabėgus daugiau nei įprastos dvi sekundės be naujo pilno šaukšto burnoj jau cypė, kaukė, rėkė ir visaip kitaip rodė, kad aš nepalaikau valgymo tempo. P pasidėjau ant kelių, daviau atsigert, kad atsigautų po užspringimo. su viena ranka laikiau P buteliuką ir visą jį ant kelių, nes praėjus stresui jam buvo jau visai linksma ir reikėjo sukiotis, su kita kišau košę A dviejų sekundžių intervalu. niekaip nesuprantu ko tas vaikas toks mažas, jeigu tiek valgo.

vakar. aš mėgstu su A&P pažaisti atsigulusi ant grindų. tiksliau - jie labai mėgsta, o aš niekaip negaliu atsispirti, kad jiems patinku. taigi, guliu ant grindų, o A&P bando mano kaukolės stiprumą. staiga A įkiša pirštą man į nosį, jaučiu, kad pasipila kraujas (gerai gerai, galima ir dažniau jiems nagus karpyti, bet ar suprantat, kad nagų karpymas gali būti labai sudėtingas sportas ir koncertinė programa viename?), greitai ištraukusi A kraujuotą pirštą, įkišu savąjį, kad neištepčiau vaikų ir savo naujos bliuskos. tuo metu bandau patraukti P, kuris, pasirodo, įkišęs pirštą į vieną iš mano auskarų, todėl jo šiaip pastumti neišeina. vienos rankos pirštą vis dar laikau savo nosyje, kita ranka bandau išnarplioti P pirštą iš auskaro. tuo metu A sugalvoja pabandyti įkišti savo koją su batu man į burną. išsilaisvinusi nuo A&P nubėgu į vonią, susigrūdu į nosį puskilogramį tualetinio popieriaus ir skubiai grįžtu, nes jie tarpusavyje mušasi.

kasdieną. vis bandau A&P parodyti, kad muzika yra gerai. pavyzdžiui, kai jau vyksta žiaurios tragedijos, nes labai norisi miego ir nuotaika siaubinga, padainuoju kokią lopšinę. paprastai labai, kaip mama medinėj kreivoj trobelėj kad dainuodavo (na gerai, prastas palyginimas). A visai nieko, paprastai reaguoja užmigimu. tuo tarpu P dažniausiai ploja į taktą. A&P tėtis man bando sakyti, kad auga vaikas be galo mandagus ir taip bando užsiminti, kad baigčiau pagaliau šitą koncertą.

kas vakarą. A&P patinka praustis, todėl iki einant miegoti namuose labai linksma. aš nueinu į vonią ir šaukiu: “AAAAAAA&PPPPPP greitai ateikit”, o jie lipdami vienas per kitą, besistumdydami, pakeliui paverkdami, po to pasijuokdami, ropoja pas mane. nusiprausus reikia užsidėti pižamą. niekada negalvojau, kad sugebėsiu viena ranka laikyti dvi rankas ir vieną koją. po to dvi kojas ir vieną ranką. po to prispausti dvi kojas įsikišus į pažastis. norint A&P uždėti pižamas reikia mažų mažiausiai akrobatinių sugebėjimų. na, bet nieko tokio, tik užsegu paskutinę sagą - jie vėl labai džiaugiasi gyvenimu ir bando sulaužyti savo lovas.

apie lovas. kažkurį vakarą, visa šlapia po pižamų aprengimo procedūros netyčia žvilgtelėjau į A lovytės kraštą iš vidinės pusės. o košmaras, visas viršus tiek išgraužtas gabalais, kad man net bloga pasidarė. nueinu prie P lovos pažiūrėt - tas pats. net pagavau save mąstant, kad vieną dieną tikriausiai rasiu kokį saša ar miša išgraužta.

keli įsimintini rytmečiai. prabundu nuo tylos. neramu vienok, auginu du vaikus. atsargiai einu link A&P kambario ir girdžiu, kad nemiega. dar neįėjus pajuntu kvapą lyg artėčiau prie dvidešimties viešųjų tualetų eilutės alaus šventės “tris dienas, tris naktis” metu. vaizdas nustebina. švelniai tariant. A sauskelnės įstrigusios jo pižamoj ties koja, P sauskelnės mėtosi lovoj. ir viskas, viskas….. kas jose buvo sukaupta per naktį…. padengta ant patalynės ir kiekvienos lovos grotelės atskirai. A&P tuo tarpu tūpčioja vienas prieš kitą savo lovose tokiu greičiu, kad aš pamačiusi kiekvieną kartą svarstau kaip fiziškai tai įmanoma.

kai pagalvoji, tikrai - A&P labai ramūs. ypač kai miega.

A&P auga.

Kai pirmą kartą Algis įsikibęs į lovos kraštą pats atsistojo (tai įvyko visai neseniai, beje), mano reakcija buvo kažkokia nepamatuotai maniakiškai džiugi. Tupinėjau apie stovintį vaiką, juokinau visaip, dalinau bučkius į kairį žandą ir į dešinį, kažką bandžiau jam padainuot, nuėjau kelis žingsnius nuo lovytės iš toliau pasižiūrėti kaip atrodo, vėl grįžau arčiau, pakeliui pakalbinau Praną, kuris ramiai gulėdamas su sausainiu rankoj žiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg mama būtų išprotėjus.

Algis, nebenorėdamas stovėti, griūna žemyn galva ir kartais pataiko į kurį savo lovos kraštą. Tada rauda. Graudžiai, lyg tragedija didžiausia būtų nutikusi. Ir taip maždaug 55 kartus per dieną.

Ar tai, ką supranti yra tiesa? Bevartant akimis plačiai, pasaulis žiūri į tave ir tyli. Bandai skaityti iš akių, bandai nuspėti ir pajausti, tačiau vis griaužia abejonė – ar tikrai? Ar tai, ką tu matai pasaulio akyse yra tiesa, ar tai ką tu bandai nuspėti, galėtų būti tau ir tavo? Juk reikia, rodos, tiek nedaug, pažinti ir susipažinti, bet vis jautiesi lyg ne čia, lyg kažkokie klaustukai pinasi aplinkui. Kai lyja, melancholija trepsena šalimais, kai šviečia saulė, lyg ir gera, tačiau pasaulio akyse galėtų atspindys matytis tavo. O ar tikrai? Ar iš tiesų? Pasaulio akys plačios daugiau mįslių, nei atradimų sako.

Koks skirtumas? Išgerk rytinę kavą, užrakink duris ir eik į darbą. Gal vieną gražią dieną pabels princesė pasakų į langą, duos stiklą viskio su ledu ir išgaruos. Tada galėsi atsimerkti ir paklausti: „pasauli, ar vis gi stebuklingas tu esi, ar pasirodė man eilinį kartą?“

Visada maniau, kad namie turi būti geriausia.

Kai esi vienas, namai yra tavo tvirtovė, tavo užuovėja ir pagrindinė ramybės vieta (na, nebent gyveni  Saulėtekio bendrabutyje). Praleidi tą laiką gerai, blogai ar dar kaip nors, bet juk visada atsipalaiduoji grįžęs namo. Pasibuvęs vienas namuose susirandi antrą pusę. Susituoki. Tada dar geriau. Po to dažniausiai gimsta vaikai ir kažkodėl pas dažną gyvenimas pasunkėja trigubai.

Mano nuomone, vaikai negali būti nei mažieji namų karaliai, nei mažieji direktoriai. Vaikai - tai lygiaverčiai namų gyventojai, kaip tėtis ir mama (kas ten būna dar gyvena, šuo, žuvytės?). Aš privalau jiems garantuoti maistą ir higieną, visa kita turi būti normalūs šeimos narių santykiai: išdykavimas, draugystė, barniai, liūdesys. Nuostabu rytais kartu visiems juoktis, arba prisiglausti, kai staiga pabudus pasidaro labai liūdna (tiesiog gimus vaikams atsiranda daugiau kandidatų prisiglaudimui). Normalu susipykti arba vieni kitus stipriai erzinti. Pradžioj gal sunku priprasti, kad dėmesį reikia padalinti į daugiau dalių. Tačiau mamos širdis pasidaro viedro dydžio. Užteks visiems.

Vaikai pakeičia gyvenimą kardinaliai, tik to kardinalumo tiek pat, kiek eilę metų trankantis po barus staiga susirasti antrą pusę. Tada pamiršti draugus, metams įsikraustai į lovą ir niekas pasaulyje neberūpi. Viskas verčiasi aukštyn kojomis ir dėl to esi tik daug laimingesnis.

Pirmą kartą gyvenimas stipriai pasipildė sutikus A&P tėtį. Antrą - gimus A&P. Kartą, visiems mums vaikštant Pilies gatve, priėjo toks nusmurgęs girtuoklėlis ir sako: „Ponia, jūs labai turtinga”. Aš irgi taip manau - esu labai labai turtinga.

P&A iki šiol miegojo vienoje lovytėje. Trijų mėnesių sukakties ir visos praėjusios nakties Prano rėkimo proga nutariau surinkti antrą lovą. Tiesą pasakius mes su P&A tėčiu šitą projektą derinam jau kone mėnesį, bet vakarop, suguldžius vaikus, apima tokia palaima ir ramybė, kad… atidedi sekančiai dienai tokius darbus. Prisimenant pirmosios lovytės surinkimo istoriją, galvojau, kad bus sunkiau. Tada darbavomės vidury nakties, mano juosmens apimtis jau siekė pusantro metro, o į asistentus turėjau P&A tėtį (reikia pripažinti, kad jis tikrai geriau atsiskleidžia virtuvėje). Viešpatie tu brangus, devynių prakaitų išpilti darbavomės kelias valandas.

Šį kartą projekto ėmiausi viena, nes mano asistentas, kaip ir kiekvieną antradienį, lavino smegenis intelektualioje viktorinoje. Vaikai buvo ramesni, taigi išsitraukiau visas dalis, išskleidžiau po butą ir ėmiausi darbo. Ką gi, ką gi, tik pradėjus sukti pirmą varžtą P&A pradeda neramumus. Kol baigiu jį sukti, neramumai perauga į riaušes. Nubėgu pakalbinti - žiūri abu ir tyli. Apsisuku eit, vėl iš karto rėkia. Na jau ne, nepasiduosiu. Prasideda daina: geltonų plytų keeeliaaas, kiekvienam nutiestaaaas, į svajonių lovą, kur Pranukas žėri, eiki juo nesustoki, kelio galą priėjęs, tu draugus pažiiinsi, kur Algiukas žėri. Ir t.t. Kurį laiką padeda, bet susuku tik porą varžtų. Šmėsteli tokia mintis, kad visgi baldų surinkimo darbai man geriausiai sekasi ne nėščiai ir vienai :) P&A akivaizdžiai nepatinka tai, kuom aš užsiimu. Nieko, susodinu abu į liguojančias kėdutes prieš save ir nenustoju dainuoti. Kai ir dainavimas jiems nusibodo, prie dainos prijungiau instrumentų. Turiu pasakyti, kad nėra labai lengva sukti varžtus, dainuoti ir tuo pačiu mušti barškaliuku į taktą, bet įmanoma!

Dėl mūsų buto menkos kvadratūros antroji lovytė į megamąjį jau netlpo. Pastačiau kuo arčiau prie durų, bet vis tiek kitam kambary. Nutariau iškraustyti Praną, nes jis juk vyresnis :)

Paguldžiau vaikus į atskiras lovas dešimtą ir, nebelaukusi pirmos valandos maitinimo, nuėjau miegot. Vis gi naktį prieš tai nemiegojau nė kiek. Pabudau penktą valandą ryto nuo… tylos. Šokau iš lovos apžiūrėti vaikų, o jie parpia sau lyg niekur nieko. Paruošiau maistą, bet nepabudo. Tikrai keistas jausmas su dviem buteliukais stovėti paryčiais tyliuose namuose ir suprasti, kad to maisto niekas nepageidauja. Pradėjau slankioti aplink lovytes ir girgždinti grindis. Net sušalau berymodama. Žadinamas, kad ir tyliai, kiekvienas atsibunda, pasitrainiojus penkioliką minučių P&A pradėjo klibėti. Aš nežinau kas bus toliau, bet pas juos toks stiprus pavydo jausmas, kad pabudus valgyti vienam, būtinai pabunda ir antras. Be jokių ypatingų stresų abu pavalgė ir iš karto užmigo. Pasėdėjau dar kelias minutes tyloj bežiūrėdama į auštantį rytą ir toks grauduys ko tai apėmė :)   

Panašu, kad vieno vaiko iškraustymas į kitą kambarį didesnė problema buvo man, nei jam. Ką gi, liko dar vienas.

Sugalvojau nueiti į masažą.

Kai kurių profesijų atstovų kūnai turi sunkiai pataisomų profesinių žymių. Kaip antai duobkasio rankos niekada nebenusiplaus, taip ir profesijos “nėščia” kūno žymės lieka sunkiai panaikinamos. Ypač juosmens srityje. Ypač ten pasinešiojus dvynius kone metus. Tačiau aš, nusiteikusi visiškai optimistiškai, užsirašiau į juosmens liekninantį masažą. Girdėjau, skausmingas reikalas, bet grožis reikalauja aukų.

Prieš masažą uždėjo man pilvo kaukę, kas savaime man skamba kaip bereikalingas išsidirbinėjimas. Man visokios kūno/ veido kaukės ne ypač patinka dėl to, kad visada palieka vieną pagulėti minimum 20 minučių. Paprastesniam SPA prainformuoja kiek laiko teks gulėt vienai, geresniam pasiklausia ar viskas gerai ir pasiūlo pasnausti. Va šita dalis man ir nepatinka - aš tikrai pasnausčiau, bet iš karto pradedu knarkti taip, kad visas SPA dreba. Būtent dėl šios priežasties negaliu aš ten gulėdama “pasnausti”, elementoriškai gėda. Ogi daugiau ten kaip ir nėra ką veikti, todėl man ir nepatinka. Pabandykit jūs pusvalandį išgulėti ramiai ir žiūrėti į lubas! Dažniausiai tos lubos dar būna keturiais tinko sluoksniais išlygintos ir baltai nudažytos.

Taigi, jeigu jau prisipažinti, istorija iš tiesų apie lubas. Guliu aš viena palikta kabinete su blynu ant pilvo ir žiūriu į lubas. Šį kartą pasisekė, nes lubos tokios kaip senovinės, aptrupėjusios plytos išdėliotos neaiškiu rašteliu ir nudažytos pasteline spalva. Na ką, guliu ir tyrinėju. Žinote, būna taip, kai gerai įsižiūrėjus kur nors įžvelgi kontūrus įvairiausių daiktų. Kartais labai nervindavo gerbėjai, kurie taip bandydavo seilėtis žiūrėdami į debesis, vietoj to, kad užsiimtų kuom nors rimtesniu. Feu. Taigi, bežiūrėdama į tas lubas pamačiau… falą, varpą ar kaip čia kultūringiau užvadintį šitą organą. Apžiūrinėju aš tą falą, gana primityvus, kaip Kamasutroj būna nupiešta. Didžiam mano nustebimui ant falo galo įžiūrėjau veidą. Labai pasirodė panašus į tuos, kur virš Lietuvos nacionalinio dramos teatro įėjimo kabo. Net pasižiūrėjau Google paveikslėliuose grįžusi ar tikrai. Akurat - tas kraštinis, kuris keistokai šypsosi. 

Buvau bepradedanti analizuoti kodėl aš visa tai matau ir ką tai turėtų reikšti, kai atėjo masažistė. Pasiteiravo ar gerai pailsėjau. Pasakiau, kad gerai :)

Prasidėjo masažas. Šitaip skaudėjo, kad susikoncentravau iš visų jėgų į tą falą ir žiūrėjau žiūrėjau. Vis save motyvavau, kad grožis reikalauja aukų, o falas man šitoj vietoj visiškai nepadėjo. Kadangi nesu nei smurto, nei skausmo mėgėja toje veikloje, kur dalyvauja ši kūno dalis, tai visą savo įdomumą lubose esantis vaizdas ir prarado. Į masažo pabaigą jau sukandusi dantis bandžiau įsivaizduoti save su tobulu pilvu, tobulu bikiniu, tobulam pliaže.

Vis tik niekaip nesuprantu ir kitiems negaliu paaiškinti kaip galima savo noru darytis tokį skausmingą masažą.

Sėdžiu, žiūriu į savo dviejų mėnesių pyplius ir galvoju nuo ko pradėti pasakoti jų atsiradimo istoriją. Skausmas lyg ir gyvas galvoje, bet toks nebe tikras, kažkoks lyg ne man nutikęs, lyg ne taip ir skaudėjęs…

Noras turėti vaikų atsirado tada, kai pranešė, jog aš jų turėti taip lengvai negalėsiu. Tą dieną buvo liūdna, tačiau net baisiausiam sapne neįsivaizdavau, kokį iš tiesų ilgą kelią teks nueiti. Nesu ypač motiniška, niekada nesvajojau visą savo gyvenimą pašvęsti pulkui atžalų, tačiau jausmas, kad niekada nepamatysiu kaip atrodo mano vaikas buvo tikrai stipriai nemalonus. Tai buvo tik istorijos pradžių pradžia.

Pradėjus tirtis pas vaisingumo specialistus paaiškėjo, kad mano vyras taip pat turi sunkiai pataisomų problemų. Nieko tokio, aš logiškai galvoje susidėliojau, jog jeigu yra problema ir yra problemos sprendimas - reikia visko imtis tuč tuojau ir siekti savo tikslo. Pavyko pastoti. Rinkome vardus, matavome miegamojo dydį, žiūrėjome kur pastatysime vaikišką lovytę. Naujieną skelbėme visiems su didžiuliu džiaugsmu ir laime.

Ta diena buvo sausio antroji. Vizitas pas gydytoją ypatingas - prasidėjus ketvirtam nėštumo mėnesiui galima pasigėrėti rankytėmis mosuojančiu savo vaikučiu. Su vyru ėjome juokaudami ir pakiliai nusiteikę. Pamatėme mes rankytes ir kojytes, tik jos nejudėjo. Pamenu, lyg iš kokio tunelio skambantį gydytojos balsą: širdutė neplaka, man labai gaila. Toliau su manimi tarėsi dėl operacijos, o aš iš lėto grimzdau į kažkokį gilų kančios transą… Atsigavau labai sunkiai, neplanavau tokios pabaigos, nesitikėjau ir neįsivaizdavau, kad galima kone išprotėti.

Išsilaižiau žaizdas ir nutariau pabandyti vėl. Ne iš pirmo karto, tačiau pavyko. Džiaugtis prisibijojau, bet negali širdžiai įsakyti, vis tiek mintys nuplaukia svajonėmis toli toli. Vis gi vaikas, tavo mažulytis vaikas jau yra ir tyliai, iš lėto auga. Pasibaigė nėštumas taip pat. Operacijos tik neprireikė - organizmas išsivalė pats.

Pradėjau nekęsti nėščių moterų. Pradėjau pulti žmones, kurie augina mažus vaikus. Raudodavau kiekvieną kartą, kai draugė pranešdavo apie nėštumą. Kaukdavau šuns balsu užsidariusi namie, reikalavau iš vyro kažkokio nesveiko dėmesio. Kabinėjausi ir aiškinau, koks jisai nejautrus, kaip nieko nesupranta. Tik nė karto nepaklausiau, kaip būtent jisai dėl šitų netekčių jaučiasi… 

Galų gale žmonės pradėjo manęs vengti, draugės pradėjo slėpti savo nėštumus. Profesinė karjera byrėjo, man niekas daugiau nerūpėjo, tik mano didelis, juodas skausmas. Pinigų pradėjo trūkti pragyvenimui, jau nekalbant apie brangų gydymą.  

Vieną dieną pradėjau lankytis pas psichologę. Turiu pasakyti didelį ačiū. Be jos pagalbos trečios mane aplankiusios tokios netekties jau būčiau neištvėrusi. Nors dabar atrodo, kad žmogus labai ir netgi labai daug gali pakelti duotos naštos, tačiau aš jau buvau pasidariusi per didelė našta ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Ties trečiu nustojusiu vystytis nėštumu užbaigiau gydymąsi. Tiesiog supratau, kad aš liksiu vienui viena. Atsivėrė akys, pradėjau galvoti, kad vardan niekaip neateinančio pas mane vaiko aš negaliu paaukoti visko ką turiu aplink: mylinčio vyro, darbo, draugų, išsigandusių tėvų… Buvau didelis juodas vaikštantis gedulas, žmonės bijodavo net ką ir pasakyti. Nes gi AŠ svarbiausia. MAN sunkiausia.

Vieną dieną ėmiau ir supratau, kad vaikų galiu neturėti niekada. Sėdėjau su šituo supratimu ir bandžiau susidraugauti. Pavyko. Atsinaujino profesinė veikla, atsigavau, vėl sužiurau į pasaulį atmerktomis akimis. Pradėjom vėl keliauti. Kažkodėl vaikštinėdama po Jerevaną savo vyrui pasakiau, kad man gražus vyriškas vardas Pranas. Tiesiog šiaip sau. Švaria galva. Pakikenom, kad toks žmogus turėtų turėti pravardę kranas ir tuom užsibaigė.

Grįžus prisiminiau, jog jau metus vartoju endokrinologės paskirtus vaistus. Pasidarė smalsu ar jie kaip nors man padėjo. Viskas tada vyko kažkaip neplanuotai ir žaibiškai - labai lengva stimuliacija, IUI ir… vėl nėštumas. Šį kartą smegenys viską blokavo, nesijaudinau ir per daug nedžiūgavau. Pirmiausiai gyvenimą skirsčiau kas dvi dienas: nuo kraujo tyrimo iki kraujo tyrimo. Jie rodė, kad viskas tvarkoj. Tada naujiena - dvyniai. Laukiau 12 savaičių - viskas gerai. Netikėjau sėkme. 16 savaičių, vaisius pilnai pradeda maitintis iš placentos. Praneša, kad du berniukai. Bijau ir vis dar netikiu. 24 savaitės - tokius vaikučius gimusius jau bando gelbėti. Sėdėjau tada apsikabinusi savo didelį pilvą ir verkiau. Mano vaikai, mano berniukai, jie tikrai bus! Taip skirsčiau nėštumą iki pat pabaigos… 28 savaitės - visi šansai išgyventi. 32 savaitės - nemažai šansų, kad gimtų sveiki. 34 savaitės - laukimas :) Gaila tik, kad nespėjau pasidžiaugti nėštumu, nes vis protas įsijungdavo - neatsipalaiduok, nes gali labai labai skaudėti…

Dabar turiu Algį ir Praną. Žiūriu į juos ir sunkiai suvokiu, kad visa šita istorija nutiko man. Jaučiuosi lyg buvusi stebėtoja, lyg ėjau šalia šitos istorijos visus keturis metus šalia, o dabar pradėjau gyventi.

Dabar padedu susigaudyti klaidžiuose medicininiuose ir psichologiniuose kystkeliuose draugams ir visiškai nepažįstamiems, susiduriantiems su vaisingumo problema. Žmonės, svarbiausia netylėkit, padėkit savo skausmą kur nors, kad kuo mažiau liktų. Jeigu reikia patarimo - kreipkitės, mielai patarsiu ar šiaip pasikalbėsiu :)