BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2015-05-12

Vakarinis ritualas

Užgyvenau tokią trijulę: penkių su puse A ir P plius beveik 8 mėnesių O.

Kartais su jais būnu viena. Žmonės į mane žiūri su lengva užuojauta, tačiau aš tyliai sau į ūsą kikenu, kad toks sodrus, stiprus ir emociškai įkraunantis laikas su šitokia trijule jiems paprasčiausiai nepažinus. Ar būna nelengvų momentų? O taip. Pavyzdžiui, vakare visiems nueiti miegoti, kai vadas tik vienas. Kadangi mano svajonės, reikalaujančios išlaidų, man yra svarbiau nei full time auklė, tenka kartais suktis ties tokia, kaip čia pasakius, nervų stiprybės išbandymo riba.

Taigi, trys vienetai. Vakaras. Vienas vienetas supasi kėdutėje ir ką nors krapšto, du vienetai žaidžia… Nežinau ką jie ten žaidžia, bet tai skamba ir atrodo kaip karo bei olimpinių žaidynių mišinys. Pirmas gongas: aš pedagogišku balsu pranešu, kad už 10 minučių mes eisime praustis. Niekas nereaguoja. Vienetas kėdutėje pradeda muistytis, einu pakalbinti ir pradžiuginti. Bedžiugindama matau, kaip sustumiamos lovos, iš švarios baltos patalynės konstruojamas bunkeris, į bunkerį tempiami vaikiški dulkių siurbliai, vaikiška virtuvėlė, didelis puodas ir mano batai! Antras gongas skamba jau griausmingu balsu, nes kitaip manęs paprasčiausiai nesigirdi: eisim praustis po penkių minučių, viską turit suspėt sutvarkyt. Mažą vienetą nunešu į lovytę, prisuku muzikinį žaislą. Sėkmė - susidomėjo. Einu į apačią, tyliai burbuliuodama ardau bunkerį, sukeldama absoliutų nusivylimą: ką jau?! Praustis ir miegoti?! Nu maaaaamaaaa. Kol viską išardau, vis primindama, kad mes kartu tvarkomės, mažam vienetui jau viskas nusibosta, besitreniruojant visaip vartaliotis nepatogioj pozoj užstringa ir rėkia. Tuo tarpu du vienetai besitvarkydami jau žaidžia mašinėlėmis ir spardo kamuolį vienu metu. Karo vado balsu liepiu eiti praustis: valot dantis, prausiat veidus ir rankas. Kad nagai blizgėtų, dantys neišbyrėtų, viską patikrinsiu. Pristumiu kėdę prie kriauklės, uždedu dantų pastos ir tvirtu žingsniu einu raminti mažo vieneto. Pakeičiu sauskelnes, pašildau pieną, nusišypsom viena kitai, užgesinu šviesą. Valgo ir tyli. Sėkmė. Iš vonios klyksmai. Atidarau duris, maaaaaamaaaaa mane mušė, o mane mušė labiau, o manęs neatsiprašė, o manęs atsiprašė, bet nenuoširdžiai. Gerai. Ommm. Kol aiškinamės santykius, mažas vienetas pradeda snausti. Tyliai tylutėliai einam skaityti pasakos. Tik pradėjus mažas vienetas dėl miego apsigalvoja. Padarau pertrauką, nueinu raminti. Po trečio karto atsinešu, du vienetus sukišu į vieną lovą, rėkiantį vienetą į kitą ir apkraunu žaislais. Žaislus pajudinu, skaitau, padeda trumpam, mažą vienetą pasidedu ant kelių, skaitau, padeda trumpam, įdedu į kėdutę pasisupti, padeda trumpam, tada sakau: viskas vyrai, turim būt komanda. A pasisiūlo pasupti, P pabarškinti barškalu ir skaitom toliau. Besijuokdami sėkmingai įveikiam dvi pasakas. Užgesinu šviesą. Pažadu, kad tuoj ateisiu pagulėti šalia kiekvieno, tai ypatingai svarbus ritualas be jokių išlygų. Nunešu mažą vienetą ir supu. Supu supu supu. Užmigo. Nusileidžiu pas kitus du. Paguliu šalia vieno, pakalbam apie meilę, apie tai kas ką darželyje mušė, apie atostogas ir apie tai, kokių dovanų norisi gimtadienio proga, kuris bus po gero pusmečio. Guluosi šalia kito - miega. Per miegus apsikabina. Man ašara nurieda, nebespėjau… Dar apklostau abu, nueinu pažiūrėti į mažo vieneto miegą. Tada nueinu į vonią, užsidegu šviesą ir tyliai, lėtai, ramiai, net slunkiškai atsisėdu. Užsimerkiu.

Aiškiai suprantu, ką reiškia spengianti tyla. Nes ji iš tiesų spengia. Aš girdžiu. Stipriai trūkčioja viena akis.

Staiga į mano spengiančią tylos oazę įsiveržęs vėlai grįžęs artimas skubėdamas miegoti energingai ima valytis dantis ir sako: žinai, o tu visai neskaitai grožinės literatūros, tau ką, neįdomu?

Trūkt. Trūkt trūkt.

Rodyk draugams

2015-05-08

Vėl apie laimę

Aš reikalauju laimės. Tiesiog primygtinai reikalauju, kad mano laimė būtų didžiulė. Noriu, kad laimė pati atsirastų, susikurtų, netikėtai atskristų ir visada sklęstų virš mano galvos kur benueičiau. Dar noriu nieko nedaryti. Pati žinau savo nuostabumą ir tiesiog reikalauju, kad dėl to mane apimtų laimė. Pastangų dėti nenoriu. Patikti irgi nenoriu. Noriu laimės.

Rodyk draugams

2015-05-05

Grįžtu gal

Nebuvau čia užklydusi 37 mėnesius ir 26 dienas. Per tą laiką buvau nuvažiavusi į Vieną, Stokholmą, Kopenhagą, Berlyną, Maskvą, Rygą, Barseloną, Nidą, Palangą ir Plungę. Taip pat spėjau išsiskirti, išsikraustyti, nenorėti vėl tuoktis su pilvu (arba nenorėti vėl tuoktis?!) ir pagimdyti dukterį. Taip pat per tą laiką švenčiau savo dvynių ketvirtą ir penktą gimtadienius. Pati pasenau iki 33 metų. Primezgiau gausybę vaikiškų megztinių ir kepurių. Tokią pat gausybę išardžiau. Sutikau daug įdomių žmonių, patyriau neįtikėtinų nuotykių, gavau daug turtingo peno savo ir taip sudėtingai galvai.

Ir nieko nieko neparašiau čia.

Tačiau radau 34 710 spam’o komentarus po čia esančiais mano įrašais. Verta vėl ir vėl užsukti vien tik tam, kad juos visus ištrint! O gal koks nors ir leptelėjimas naujas gausis :)

Rodyk draugams

2013-03-08

vyrų ir gėlių santykiai

Šiandien tokia diena, kai vyrai nedovanoja gėlių. Tiesa, pilnas miestas tulpėtų vaikinų, bet kažkodėl jie visi eina ne pas mus. Tai kur jie eina?

Iš mane keistai apėmusio kokio tai antropologinio smalsumo, pasidariau mažą tyrimėlį draugų tarpe ir supratau, kad mano nuojautos tvirtinasi baisuliniu greičiu - vos viena kita dama prisipažino, kad gėlių gauna. Ne kovo 8 proga, bet apskritai.

Aš gyvenu tarp vyrų, kurie dar prisimena kramtomą gumą „paršiukas čiukas” ir rankoje ilgai tirpdomą mandariną, nes mama davė tik vieną Kalėdų proga. Taip pat visi prisimenam atsitikusią laimę augti besimėgaujant iškovotos nepriklausomybės gėrybėmis. Paaugliai džiaugėsi turguose atsirandančiais sintetiniais šortais su ryškiomis palmėmis, vaikščiojo su šliopkėm, nužiūrinėjo laibas gazelių kojas, aptemptas blizgiomis, odą marinuojančiomis tympomis, ir jautėsi laisvi. Tada gazelės gaudavo gėlių, o šliopkėmis pasidabinę jaunuoliai suprato, kad tos gėlės turi labai didelę galią. Vėliau dalis išvažiavo studijuoti į universitetus, juos baigę sulindo į ofisus, gauna geras algas, vedė savo gazeles ir su jomis važiuoja atostogauti į Egiptą. Pasitobulinę nuo šliopkių iki visai padorių išsilavinusių europiečių suprato, kad jie yra laisvi žmonės rinktis. Vienas iš pasirinkimų - nedovanoti moterims gėlių. Žinoma, toli gražu ne visi, bet mane tikrai glumina, kiek daug aš tokių vyrų žinau. Tuo tarpu gazelės koja kojon puolė studijuoti, uždirbti ne ką mažiau ir demonstruoti savo nepriklausomybę bei stiprybę. Galų gale gaunasi taip, kad moters dienos proga daugiausia sveikinimų moterys pažeria vienos kitoms.

Tuo tarpu vyrai kraupsta išgirdę kovo 8 ir sako, kad šitokia bjauria, primenančia Tarybų Lietuvą ir sveriamą sviestą, proga savo brangiausių moterų nesveikins. Dėl Dievo meilės, vyrai, ar tikrai nuoširdžiai tikite, kad kovo 8 dieną, moteris gavusi iš jūsų rankų tulpę mintyse pirmiausiai pagalvos: košmaras, kiaule tu!!!!! Įdomioji dalis ta, kad vyras neklausia ar pačias moteris kovo 8, kaip tarybinė liekana žeidžia, o patys joms primeta, kad šventė baisi, todėl dėmesio rodyti negalima. Kita vertus, viešojoj erdvėj pilna labai motyvuotų vyrų pasisakymų kodėl kovo 8 yra baisi, atgyvenusi šventė ir kaip vyrai eidavo girti su nulūžusiom tulpėm pas savo damas (pridėdami, kad saviškėms gėlių tikrai nedovanos). Labai nuosekliai ieškojau ir neradau nė vieno tokio moters pasisakymo.

Vyrai turi labai stiprų argumentą, kad gėles galima dovanoti kasdieną, nebūtina laukti jokių progų. Taigi, kuris iš jūsų gėles dovanojate tą “kasdieną”? O bent kartą per mėnesį be progos? Na gerai, ką aš čia - bent kartą per metus be jokios progos?

Valentino diena netinka, nes komercija, kovo 8 netinka, nes įsitikinimai, Kalėdos netinka, Velykos netinka, Mindaugo karūnavimo diena irgi netinka (nes ne į temą, ir taip aišku). Kaip ir visos kitos šventės, išskyrus gimtadienį. Tačiau per gimtadienį ir taip visi dovanoja gėles, o jums kažkodėl norisi būti tokiems, kaip visi, nors kadaise “taip” buvo ištartas lyg tai būtumėt buvęs tas vienintelis.

Zyzia tos moterys, aš suprantu, bet kaip jūsų nenervuoja? Pabandykit prisiminti šliopkes ir neškit savo gazelei be progos po gėlę bent kartą į ketvirtį. Maistas bus skanesnis, seksas geresnis ir išmėtytos jūsų purvinos kojinės surinktos tyloje.

Rodyk draugams

2011-11-15

laimė

Laimė, nusiavusi batus, braidžioja po mano galvą. Prisėda, nusišypso. Sukrunta kai pamato veidą vaiko. Net laimei pasakos per daug, kai vaikas mažas, pamatęs išsiilgusią labiausiai mamą, nežino ką gi dar daryti. Mažytės rankos puola čiupinėti veidą, nosį, bučiuoja lūpom košėje paskendusiomis, o laimė šoka kojomis basom ir nesupranta, ar gali būti dar daugiau ir dar stipriau nei pasiilgęs vaikas.

Rodyk draugams

2011-02-03

1+1=1

atsigavusi po pirmo vaikų gimtadienio šurmulio, ėmiausi savo dienoraščio. jeigu atvirai, šį įrašą padėjau rašyti jau seniai, galvodama koks jisai gausis nuostabus ir nepakartojamas, kai aš paskelbsiu jį vaikų gimimo dieną. nesigavo. triukšmingai ruošėmės šventei, mušinėjom balionus ir stengėmės nepavargti, o tą dieną paskaičius ką bandžiau rašyti, pasirodė pigiai ašaringa istorija ir tiek.

nepaisant to, kad prisipažinau čia apie savo nepavykusį ilgai planuotą pompastišką ir jausmingą įrašą, vis tiek kažkodėl noriu nors ką nors šita praėjusia proga parašyt.

ta diena buvo apledėjusi ir snieguota kaip reta. aš, pati nuvairavusi į ligoninę, priimamajame papuoliau į didžiulį chaosą. pulkas žmonių kėlė nemažą šurmulį, o įsiklausius į atskiras istorijas, jaučiausi lyg kažkur ne ten papuolusi. vienas pulkelis vyresnių žmonių su didžiuliais lagaminais kažką aiškinosi su sesele, tiksliau rėkė ant jos, nes jų duktė beveik gimdo, o tvarkos nėra. nėščios moterys tai įeidavo, tai išeidavo iš kabineto, į kurį aš turėjau kažkada būti pakviesta. ant suoliuko, šalia manęs, du gerokai pabalę vyrukai su gerų poros minučių tarpais tarp sakinių kalbasi: “tai gimdys?”. pauzė. “gimdys”. pauzė. “o tavo gimdys?” pauzė. “gimdys”. tada pastebi mane, ilgai žiūri, susinepatogina, kad spokso ir klausia manęs: “gimdysi?”. pasimetu, sakau: “nežinau”.

tada tarpduryje pasirodo mano žalios jaunystės simpatija, aš instinktyviai pasigrobiu patį didžiausią lankstinuką (kažkas apie virkštelės užmarinavimą šimtui metų, kad paskui išgelbėtų tavo susirgusį vaiką nuo baisių ligų) ir užsidedu ant galvos. nepastebėjo. pati iš savęs po to juokiausi. ot bobizmas aukščiausio laipsnio.

nesiruošiau dar gimdyti, numatyta data buvo po geros savaitės, tačiau mano kūnas jau šaukėsi pagalbos, o nustačius, kad A&P skiriasi daugiau nei kilogramu, man pranešė, kad ruošiama operacinė ir gimdysiu tuč tuojau.

neparodė man jų, išnešė skubiai į reanimaciją. girdėjau, kad gimė du sūnūs. tą momentą staiga patekau į kitą, absoliučiai nepažįstamą erdvę, kitokį pasaulį ir atsakomybės rėmus.

visa perpjauta per pusę, sekančią dieną pasieniui nuropojau iki reanimacijos susipažinti su savo vaikais. gal todėl, kad ten buvo ir mažesnių, gal todėl, kad smegenis užspaudė staiga besikeičiantys hormonai, man jie atrodė tokie normalūs, gražučiai mano bernai. na ir kas, kad su milijonu vamzdelių apraizgyti.

tuo tarpu kūnas buvo keistas. daugiau nei keistas. pradedant galva, baigiant tuo, kad aš galėjau vėl matyti savo batus stovėdama. gimdymas tikrai labai neįprastas dalykas. maždaug per pusę ne toks romantiškas ir nuostabus kaip dainos apdainuoja ir eilėraščiai apkalba. rimtai. ta jausmų begalybė dabar atrodo tokia nepakartojama, svarbi ir ypatinga. ne visi jausmai tokie gražūs, bet neįsivaizduojamai tikri. kas tavyje vyksta - taip natūralu ir nepatirta. jautiesi pasidauginęs tiesiogine to žodžio prasme.

svarstau dabar iš lėto, kaip praeina įprasti metai. netgi ne vieni. skubi, leki, bėgi, iš esmės nieko nenuveiki ir, žiū, reikia ieškoti dovanų, kaukės naujamečiam karnavalui. visi prisigeria, išsiblaivo ir vėl keliauja dirbti. net nesusimąstai žmogus, koks iš tikro laiko tarpas yra metai.

dabar gailiuosi, kad niekas man tada nepasakė: “asta, idiote tu, ko blaškaisi, žiūrėk į kiekvieną dieną, žiūrėk akis išpūtusi ir mokykis mintinai akimirkas, jos dings negrįžtamai”. iš mažulyčių, bejėgių kūdikių jie staiga tampa sąmoningais berniukais, kurie išmoksta žiūrėti, griebti, sėstis, stotis, užsiaugina dantų (dievaži, man vienas protinis dygsta jau antri metai ir tikrai labai blogai dėl to kartais jaučiuosi), išmoksta su jais kramtyti, pradeda vaikščioti ir pasiimti daiktus, kurie jiems patinka, išmoksta atsiliepti šaukiami vardu, ateina ten, kur paprašai ir dar milijonas didelių dalykų. viskas per metus. per vienus.

jeigu suaugę gebėtų tokiu greičiu be pertraukų mokytis, tikriausiai turėtume troleibuso maršrutą vilnius - mėnulis.

Rodyk draugams

2011-01-01

sninga

šiandien sninga dideliais kąsniais mano liūdesys. lėtai, vienodai ir, rodos, amžinai tirštai krenta vienodo storio rūku. net kėpuoti sunku stebint šitą bejėgystę. atrodo bėgtum, rėktum, pasiektum kokį svarbų tašką. tačiau. sninga taip lėtai ir gausiai, nerastum nei savęs, nei savo laimės. norisi nuryti sunkiai ir suvirškint. gal lyg ir stengies. atrodo nurijai, tačiau per daug, per gausiai ar per greitai.

atėjęs pasakų princas sako: “aš neturiu danties, todėl blogai sukramtau. gal ir tau taip? bandai ryti per dideliais gabalais.”

Rodyk draugams

2010-12-01

mano ramūs vaikai

karts nuo karto išgirstu pastabą ar tai komentarą, kad mano vaikai tikriausiai ypač ramūs, kad aš šitiek džiaugiuosi juos augindama.

šiandien. A&P vakarieniavo. lingavo kojomis savo kėdutėse, sukiojo galvas išgirdę pypsint mašiną, sukiojo galvas niekam nepypsint, stojosi ir įnirtingai bandė iškristi, kišo rankas į burną kartu su koše, purškė į mane burnos turinį ir labai džiaugėsi.

tada P užspringo. ištraukiau iš kėdutės, daužiau per nugarą, kai nepraėjo - paėmiau už kojų ir pakračiau. padėjo. A tuo metu, prabėgus daugiau nei įprastos dvi sekundės be naujo pilno šaukšto burnoj jau cypė, kaukė, rėkė ir visaip kitaip rodė, kad aš nepalaikau valgymo tempo. P pasidėjau ant kelių, daviau atsigert, kad atsigautų po užspringimo. su viena ranka laikiau P buteliuką ir visą jį ant kelių, nes praėjus stresui jam buvo jau visai linksma ir reikėjo sukiotis, su kita kišau košę A dviejų sekundžių intervalu. niekaip nesuprantu ko tas vaikas toks mažas, jeigu tiek valgo.

vakar. aš mėgstu su A&P pažaisti atsigulusi ant grindų. tiksliau - jie labai mėgsta, o aš niekaip negaliu atsispirti, kad jiems patinku. taigi, guliu ant grindų, o A&P bando mano kaukolės stiprumą. staiga A įkiša pirštą man į nosį, jaučiu, kad pasipila kraujas (gerai gerai, galima ir dažniau jiems nagus karpyti, bet ar suprantat, kad nagų karpymas gali būti labai sudėtingas sportas ir koncertinė programa viename?), greitai ištraukusi A kraujuotą pirštą, įkišu savąjį, kad neištepčiau vaikų ir savo naujos bliuskos. tuo metu bandau patraukti P, kuris, pasirodo, įkišęs pirštą į vieną iš mano auskarų, todėl jo šiaip pastumti neišeina. vienos rankos pirštą vis dar laikau savo nosyje, kita ranka bandau išnarplioti P pirštą iš auskaro. tuo metu A sugalvoja pabandyti įkišti savo koją su batu man į burną. išsilaisvinusi nuo A&P nubėgu į vonią, susigrūdu į nosį puskilogramį tualetinio popieriaus ir skubiai grįžtu, nes jie tarpusavyje mušasi.

kasdieną. vis bandau A&P parodyti, kad muzika yra gerai. pavyzdžiui, kai jau vyksta žiaurios tragedijos, nes labai norisi miego ir nuotaika siaubinga, padainuoju kokią lopšinę. paprastai labai, kaip mama medinėj kreivoj trobelėj kad dainuodavo (na gerai, prastas palyginimas). A visai nieko, paprastai reaguoja užmigimu. tuo tarpu P dažniausiai ploja į taktą. A&P tėtis man bando sakyti, kad auga vaikas be galo mandagus ir taip bando užsiminti, kad baigčiau pagaliau šitą koncertą.

kas vakarą. A&P patinka praustis, todėl iki einant miegoti namuose labai linksma. aš nueinu į vonią ir šaukiu: “AAAAAAA&PPPPPP greitai ateikit”, o jie lipdami vienas per kitą, besistumdydami, pakeliui paverkdami, po to pasijuokdami, ropoja pas mane. nusiprausus reikia užsidėti pižamą. niekada negalvojau, kad sugebėsiu viena ranka laikyti dvi rankas ir vieną koją. po to dvi kojas ir vieną ranką. po to prispausti dvi kojas įsikišus į pažastis. norint A&P uždėti pižamas reikia mažų mažiausiai akrobatinių sugebėjimų. na, bet nieko tokio, tik užsegu paskutinę sagą - jie vėl labai džiaugiasi gyvenimu ir bando sulaužyti savo lovas.

apie lovas. kažkurį vakarą, visa šlapia po pižamų aprengimo procedūros netyčia žvilgtelėjau į A lovytės kraštą iš vidinės pusės. o košmaras, visas viršus tiek išgraužtas gabalais, kad man net bloga pasidarė. nueinu prie P lovos pažiūrėt - tas pats. net pagavau save mąstant, kad vieną dieną tikriausiai rasiu kokį saša ar miša išgraužta.

keli įsimintini rytmečiai. prabundu nuo tylos. neramu vienok, auginu du vaikus. atsargiai einu link A&P kambario ir girdžiu, kad nemiega. dar neįėjus pajuntu kvapą lyg artėčiau prie dvidešimties viešųjų tualetų eilutės alaus šventės “tris dienas, tris naktis” metu. vaizdas nustebina. švelniai tariant. A sauskelnės įstrigusios jo pižamoj ties koja, P sauskelnės mėtosi lovoj. ir viskas, viskas….. kas jose buvo sukaupta per naktį…. padengta ant patalynės ir kiekvienos lovos grotelės atskirai. A&P tuo tarpu tūpčioja vienas prieš kitą savo lovose tokiu greičiu, kad aš pamačiusi kiekvieną kartą svarstau kaip fiziškai tai įmanoma.

kai pagalvoji, tikrai - A&P labai ramūs. ypač kai miega.

Rodyk draugams

2010-09-15

55 tragedijos per dieną

A&P auga.

Kai pirmą kartą Algis įsikibęs į lovos kraštą pats atsistojo (tai įvyko visai neseniai, beje), mano reakcija buvo kažkokia nepamatuotai maniakiškai džiugi. Tupinėjau apie stovintį vaiką, juokinau visaip, dalinau bučkius į kairį žandą ir į dešinį, kažką bandžiau jam padainuot, nuėjau kelis žingsnius nuo lovytės iš toliau pasižiūrėti kaip atrodo, vėl grįžau arčiau, pakeliui pakalbinau Praną, kuris ramiai gulėdamas su sausainiu rankoj žiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg mama būtų išprotėjus.

Algis, nebenorėdamas stovėti, griūna žemyn galva ir kartais pataiko į kurį savo lovos kraštą. Tada rauda. Graudžiai, lyg tragedija didžiausia būtų nutikusi. Ir taip maždaug 55 kartus per dieną.

Rodyk draugams

2010-08-01

pasaulis

Ar tai, ką supranti yra tiesa? Bevartant akimis plačiai, pasaulis žiūri į tave ir tyli. Bandai skaityti iš akių, bandai nuspėti ir pajausti, tačiau vis griaužia abejonė – ar tikrai? Ar tai, ką tu matai pasaulio akyse yra tiesa, ar tai ką tu bandai nuspėti, galėtų būti tau ir tavo? Juk reikia, rodos, tiek nedaug, pažinti ir susipažinti, bet vis jautiesi lyg ne čia, lyg kažkokie klaustukai pinasi aplinkui. Kai lyja, melancholija trepsena šalimais, kai šviečia saulė, lyg ir gera, tačiau pasaulio akyse galėtų atspindys matytis tavo. O ar tikrai? Ar iš tiesų? Pasaulio akys plačios daugiau mįslių, nei atradimų sako.

Koks skirtumas? Išgerk rytinę kavą, užrakink duris ir eik į darbą. Gal vieną gražią dieną pabels princesė pasakų į langą, duos stiklą viskio su ledu ir išgaruos. Tada galėsi atsimerkti ir paklausti: „pasauli, ar vis gi stebuklingas tu esi, ar pasirodė man eilinį kartą?“

Rodyk draugams

« Previous PageNext Page »