BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2010-04-21 10:08

lovytė

Į komentarus

P&A iki šiol miegojo vienoje lovytėje. Trijų mėnesių sukakties ir visos praėjusios nakties Prano rėkimo proga nutariau surinkti antrą lovą. Tiesą pasakius mes su P&A tėčiu šitą projektą derinam jau kone mėnesį, bet vakarop, suguldžius vaikus, apima tokia palaima ir ramybė, kad… atidedi sekančiai dienai tokius darbus. Prisimenant pirmosios lovytės surinkimo istoriją, galvojau, kad bus sunkiau. Tada darbavomės vidury nakties, mano juosmens apimtis jau siekė pusantro metro, o į asistentus turėjau P&A tėtį (reikia pripažinti, kad jis tikrai geriau atsiskleidžia virtuvėje). Viešpatie tu brangus, devynių prakaitų išpilti darbavomės kelias valandas.

Šį kartą projekto ėmiausi viena, nes mano asistentas, kaip ir kiekvieną antradienį, lavino smegenis intelektualioje viktorinoje. Vaikai buvo ramesni, taigi išsitraukiau visas dalis, išskleidžiau po butą ir ėmiausi darbo. Ką gi, ką gi, tik pradėjus sukti pirmą varžtą P&A pradeda neramumus. Kol baigiu jį sukti, neramumai perauga į riaušes. Nubėgu pakalbinti - žiūri abu ir tyli. Apsisuku eit, vėl iš karto rėkia. Na jau ne, nepasiduosiu. Prasideda daina: geltonų plytų keeeliaaas, kiekvienam nutiestaaaas, į svajonių lovą, kur Pranukas žėri, eiki juo nesustoki, kelio galą priėjęs, tu draugus pažiiinsi, kur Algiukas žėri. Ir t.t. Kurį laiką padeda, bet susuku tik porą varžtų. Šmėsteli tokia mintis, kad visgi baldų surinkimo darbai man geriausiai sekasi ne nėščiai ir vienai :) P&A akivaizdžiai nepatinka tai, kuom aš užsiimu. Nieko, susodinu abu į liguojančias kėdutes prieš save ir nenustoju dainuoti. Kai ir dainavimas jiems nusibodo, prie dainos prijungiau instrumentų. Turiu pasakyti, kad nėra labai lengva sukti varžtus, dainuoti ir tuo pačiu mušti barškaliuku į taktą, bet įmanoma!

Dėl mūsų buto menkos kvadratūros antroji lovytė į megamąjį jau netlpo. Pastačiau kuo arčiau prie durų, bet vis tiek kitam kambary. Nutariau iškraustyti Praną, nes jis juk vyresnis :)

Paguldžiau vaikus į atskiras lovas dešimtą ir, nebelaukusi pirmos valandos maitinimo, nuėjau miegot. Vis gi naktį prieš tai nemiegojau nė kiek. Pabudau penktą valandą ryto nuo… tylos. Šokau iš lovos apžiūrėti vaikų, o jie parpia sau lyg niekur nieko. Paruošiau maistą, bet nepabudo. Tikrai keistas jausmas su dviem buteliukais stovėti paryčiais tyliuose namuose ir suprasti, kad to maisto niekas nepageidauja. Pradėjau slankioti aplink lovytes ir girgždinti grindis. Net sušalau berymodama. Žadinamas, kad ir tyliai, kiekvienas atsibunda, pasitrainiojus penkioliką minučių P&A pradėjo klibėti. Aš nežinau kas bus toliau, bet pas juos toks stiprus pavydo jausmas, kad pabudus valgyti vienam, būtinai pabunda ir antras. Be jokių ypatingų stresų abu pavalgė ir iš karto užmigo. Pasėdėjau dar kelias minutes tyloj bežiūrėdama į auštantį rytą ir toks grauduys ko tai apėmė :)

Panašu, kad vieno vaiko iškraustymas į kitą kambarį didesnė problema buvo man, nei jam. Ką gi, liko dar vienas.

Patiko (31)

Rodyk draugams



Komentarai (1)

Rašyk komentarą