BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2010-03-27 20:16

iš kur pas mus atsirado vaikai

Į komentarus

Sėdžiu, žiūriu į savo dviejų mėnesių pyplius ir galvoju nuo ko pradėti pasakoti jų atsiradimo istoriją. Skausmas lyg ir gyvas galvoje, bet toks nebe tikras, kažkoks lyg ne man nutikęs, lyg ne taip ir skaudėjęs…

Noras turėti vaikų atsirado tada, kai pranešė, jog aš jų turėti taip lengvai negalėsiu. Tą dieną buvo liūdna, tačiau net baisiausiam sapne neįsivaizdavau, kokį iš tiesų ilgą kelią teks nueiti. Nesu ypač motiniška, niekada nesvajojau visą savo gyvenimą pašvęsti pulkui atžalų, tačiau jausmas, kad niekada nepamatysiu kaip atrodo mano vaikas buvo tikrai stipriai nemalonus. Tai buvo tik istorijos pradžių pradžia.

Pradėjus tirtis pas vaisingumo specialistus paaiškėjo, kad mano vyras taip pat turi sunkiai pataisomų problemų. Nieko tokio, aš logiškai galvoje susidėliojau, jog jeigu yra problema ir yra problemos sprendimas - reikia visko imtis tuč tuojau ir siekti savo tikslo. Pavyko pastoti. Rinkome vardus, matavome miegamojo dydį, žiūrėjome kur pastatysime vaikišką lovytę. Naujieną skelbėme visiems su didžiuliu džiaugsmu ir laime.

Ta diena buvo sausio antroji. Vizitas pas gydytoją ypatingas - prasidėjus ketvirtam nėštumo mėnesiui galima pasigėrėti rankytėmis mosuojančiu savo vaikučiu. Su vyru ėjome juokaudami ir pakiliai nusiteikę. Pamatėme mes rankytes ir kojytes, tik jos nejudėjo. Pamenu, lyg iš kokio tunelio skambantį gydytojos balsą: širdutė neplaka, man labai gaila. Toliau su manimi tarėsi dėl operacijos, o aš iš lėto grimzdau į kažkokį gilų kančios transą… Atsigavau labai sunkiai, neplanavau tokios pabaigos, nesitikėjau ir neįsivaizdavau, kad galima kone išprotėti.

Išsilaižiau žaizdas ir nutariau pabandyti vėl. Ne iš pirmo karto, tačiau pavyko. Džiaugtis prisibijojau, bet negali širdžiai įsakyti, vis tiek mintys nuplaukia svajonėmis toli toli. Vis gi vaikas, tavo mažulytis vaikas jau yra ir tyliai, iš lėto auga. Pasibaigė nėštumas taip pat. Operacijos tik neprireikė - organizmas išsivalė pats.

Pradėjau nekęsti nėščių moterų. Pradėjau pulti žmones, kurie augina mažus vaikus. Raudodavau kiekvieną kartą, kai draugė pranešdavo apie nėštumą. Kaukdavau šuns balsu užsidariusi namie, reikalavau iš vyro kažkokio nesveiko dėmesio. Kabinėjausi ir aiškinau, koks jisai nejautrus, kaip nieko nesupranta. Tik nė karto nepaklausiau, kaip būtent jisai dėl šitų netekčių jaučiasi…

Galų gale žmonės pradėjo manęs vengti, draugės pradėjo slėpti savo nėštumus. Profesinė karjera byrėjo, man niekas daugiau nerūpėjo, tik mano didelis, juodas skausmas. Pinigų pradėjo trūkti pragyvenimui, jau nekalbant apie brangų gydymą.

Vieną dieną pradėjau lankytis pas psichologę. Turiu pasakyti didelį ačiū. Be jos pagalbos trečios mane aplankiusios tokios netekties jau būčiau neištvėrusi. Nors dabar atrodo, kad žmogus labai ir netgi labai daug gali pakelti duotos naštos, tačiau aš jau buvau pasidariusi per didelė našta ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

Ties trečiu nustojusiu vystytis nėštumu užbaigiau gydymąsi. Tiesiog supratau, kad aš liksiu vienui viena. Atsivėrė akys, pradėjau galvoti, kad vardan niekaip neateinančio pas mane vaiko aš negaliu paaukoti visko ką turiu aplink: mylinčio vyro, darbo, draugų, išsigandusių tėvų… Buvau didelis juodas vaikštantis gedulas, žmonės bijodavo net ką ir pasakyti. Nes gi AŠ svarbiausia. MAN sunkiausia.

Vieną dieną ėmiau ir supratau, kad vaikų galiu neturėti niekada. Sėdėjau su šituo supratimu ir bandžiau susidraugauti. Pavyko. Atsinaujino profesinė veikla, atsigavau, vėl sužiurau į pasaulį atmerktomis akimis. Pradėjom vėl keliauti. Kažkodėl vaikštinėdama po Jerevaną savo vyrui pasakiau, kad man gražus vyriškas vardas Pranas. Tiesiog šiaip sau. Švaria galva. Pakikenom, kad toks žmogus turėtų turėti pravardę kranas ir tuom užsibaigė.

Grįžus prisiminiau, jog jau metus vartoju endokrinologės paskirtus vaistus. Pasidarė smalsu ar jie kaip nors man padėjo. Viskas tada vyko kažkaip neplanuotai ir žaibiškai - labai lengva stimuliacija, IUI ir… vėl nėštumas. Šį kartą smegenys viską blokavo, nesijaudinau ir per daug nedžiūgavau. Pirmiausiai gyvenimą skirsčiau kas dvi dienas: nuo kraujo tyrimo iki kraujo tyrimo. Jie rodė, kad viskas tvarkoj. Tada naujiena - dvyniai. Laukiau 12 savaičių - viskas gerai. Netikėjau sėkme. 16 savaičių, vaisius pilnai pradeda maitintis iš placentos. Praneša, kad du berniukai. Bijau ir vis dar netikiu. 24 savaitės - tokius vaikučius gimusius jau bando gelbėti. Sėdėjau tada apsikabinusi savo didelį pilvą ir verkiau. Mano vaikai, mano berniukai, jie tikrai bus! Taip skirsčiau nėštumą iki pat pabaigos… 28 savaitės - visi šansai išgyventi. 32 savaitės - nemažai šansų, kad gimtų sveiki. 34 savaitės - laukimas :) Gaila tik, kad nespėjau pasidžiaugti nėštumu, nes vis protas įsijungdavo - neatsipalaiduok, nes gali labai labai skaudėti…

Dabar turiu Algį ir Praną. Žiūriu į juos ir sunkiai suvokiu, kad visa šita istorija nutiko man. Jaučiuosi lyg buvusi stebėtoja, lyg ėjau šalia šitos istorijos visus keturis metus šalia, o dabar pradėjau gyventi.

Dabar padedu susigaudyti klaidžiuose medicininiuose ir psichologiniuose kystkeliuose draugams ir visiškai nepažįstamiems, susiduriantiems su vaisingumo problema. Žmonės, svarbiausia netylėkit, padėkit savo skausmą kur nors, kad kuo mažiau liktų. Jeigu reikia patarimo - kreipkitės, mielai patarsiu ar šiaip pasikalbėsiu :)

Patiko (67)

Rodyk draugams



Komentarai (11)

  •   Ruta
    2010-04-09 08:46

    Asta, superine istorija, tikrai verta sitos “auksinio puodo” pabaigos :) !!!

  • Hm… Tikrai superine. As tokio jausmo neisivaizduoju. Bet tikiu,kaip tai yra sunku. Bet ziurek, gyvenimas uz visa skausma padovanojo dviguba dziaugsma :)

  •   Jurga
    2010-04-13 07:44

    Asta, puiki istorija ir svarbiausia su pacia geriausia pabaiga :) Linkejimai vyrukams :)

  • ištryško ašara. Tu šaunuolė! Sveikatos ir linksmų augimo metų pačių gražiausių vardų berniukams! :))

  •   Eliza
    2010-04-23 13:50

    Net gerklej kazkas uzspaude, kai perskaiciau… Laimes Jums ir sveikatos! Tu labai stipri.
    Laime dazniausiai ateina, kai jos jau nelaukiame..

  •   Julieta
    2010-04-26 18:26

    Asta, as tau dekoju uz patirti. labai labai… tik per tai mes augame.visi esame skirtingi, nors taves tikrai negaliu suprasti, kadangi turejau tris nestumus ir dabar turiu tris vaikus, negaliu suprasti, ka reiskia negalet is kart pastot, ka reiskia neisnesiot vaisiaus… neisivaizduoju. todel labai tave gerbiu. Aciu, kad tiesiog ESI :)

  •   Dalia
    2010-04-27 08:40

    Šilta, jauki, graudi ir tuo pačiu linksma istorija apie Algiuko ir Pranuko šeimos gyvenimą. Jūs vis kovotojai :)
    Džiaugiuosi, kad bent retkarčiais galiu akies krašteliu pamatyti kaip auga Pranas-kranas ir Algis-… (ei, o kaip reiks Algį pravardžiuot??? :))))))))

  • Algis-dalgis-šepetys :D :D

  •   Dalia
    2010-04-29 14:06

    Vo, dabar jau kita kalba. Linkėjimai Pranui-kranui ir Algiui-dalgiui-šepečiui :DDDD

  •   Elvyra
    2010-05-13 21:47

    O as perskaiciau ir pagalvojau, kad sitie du angeliukai - tai tie patys, kurie negalejo isitvirtinti tavo pilvelyje pirmus du kartus… Ir tikriausiai trecias labai laukia savo eiles :D

  •   Is dzukijos raistu :D
    2010-12-19 00:42

    Aukite sveiki ir stiprus :)

Rašyk komentarą