BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2009-05-04 22:13

Armėnija 04.17 - 04.18

Į komentarus

Penkiolika dienų keliavome po Armėniją. Jau prieš važiuojant turėjau mažytį įtarimą, kad gali būti nuotykių, todėl nusipirkau sąsiuvinuką. Gerai, kad važiavom dviese, turėjau vieną gerbėją ir skatintoją, kai jau apimdavo neviltis ir visiškas tingulys šitiek daug rašyti ranka.

Aprašau pirmas dvi dienas.

Stengsiuosi kuo greičiau įkelti visą dienoraštį.

2009.04.17

Mes Vilniaus oro uoste. Pagaliau sėkmingai mūsų bagažas paimtas ir sėdėdami kavinėje tikime, kad pagaliau dingstam. Kadangi skrendame per Prahą bei tikimės ten pasivaikščioti, bandome miklinti liežuvius užsienietiškai. Aš šioje srityje nesu labai pažengusi persona, taigi Vytis mane mokina čekiškai pasakyti sakinį: Strč prst skrz krk. Galite tai naudoti norėdami patikrinti grįžusio vidunaktį sutuoktinio girtumą arba ką tik sutiktos blondinės atminties ir tarties platybes. Šiaip, jeigu verčiant tiesiogiai, visas šitas prst prst reiškia “kišk pirštą per gerklę”. Taip pat Vytis pasidalino savo čekų kalbos žiniomis apie moteris: divka ir devka. Viena iš jų reiškia mergina, kita - paleistuvė. Na niekaip mano vyras nesugebėjo prisiminti kuri yra kuri. Požiūris kaip ir aiškus :) Baisu.

Praha mus pasitiko lietumi. Daaaaaug lietaus. Mums taip sunkiai pavyko išskristi, taigi niekaip neįsivaizduoju, kas mums būtų galėjęs sugadinti šventišką kelioninę nuotaiką. Iš oro uosto pavažiavom 119 autobusu, po to šiek tiek metro ir mes jau pagrindinėj gatvėj - Vaclavske namesti. Šokinėdami balomis, plačia šypsena nušvietėme aplijusius Prahos senovinius namus ir milijonus skubančių žmonių. Sukiojamės pagrindinėj senamiesčio aikštėj (unikalus laikrodis, kurį sukūrė vienas bičiukas, o po to jam ten viską nukapojo ar tai jį sukapojo, kad daugiau niekam to paties nepagamintų; kioskeliai, kavos kvapas ir vis tiek gera nuotaika). Vanduo jau skverbiasi į megztinius, kelnes ir batus…

Netoliese Karlo tilto, vienoje iš daugybės turistams skirtų krautuvėlių, randam plastikinius paltus. Valio, dabar galim šiek tiek apsisaugoti nuo lietaus ir tikrai atrodom kaip durniai turistai. Vienas mano mėgstamiausių turistų:

Karlo tiltas restauruojamas, bet apsidairymui pats tas. Nučiupinėjau ir taip jau stipriai nučiupinėtą Nepomuko skulptūrą ir šitas veiksmas turėtų atnešti man daugybę laimės. Beje, Nepomukas buvo koks tai religingas vaikinas, kuris dirbo karaliaus žmonos nuodėmklausiu (na, sakykim čia viena iš versijų). Karalius pasirodė besąs smalsus ir pareikalavo išduoti visas žmonelės paslaptis, o kai Nepomukas nesutiko - numetė jį nuo tilto. Sakyčiau, labai nesėkmingai pasirinkta profesija.

Nusipirkau ant Karlo tilto sulūžusios mašinos nuotrauką ir iki pilnos laimės trūko tik tikros čekiškos aludės. Prisėdus viduj apima labai malonus sausumo jausmas. Viduj rūkoma. Turiu atvirai prisipažinti, kad draudimas rūkyti baruose jau giliai mano kraujyje. Rūkiau ir jaučiausi lyg tai bažnyčioj šalia altoriaus kakočiau. Gal ir negražu taip, bet nėra tokios gėdos, kurios nepanaikintų stikliukas Slivovicos (na gerai - du). Į sveikatą. Prst krsz štrspt.

2009.04.18

Atskridome į Jerevaną 4:30 vietos laiku. Be proto anksti, į viešbutį, blaiviai vertinant, turėtų įleisti maždaug 14:00. Puikus laikas veikti nežinia ką. Besėdėdama oro uosto kavinėje pradedu jausti, kad po truputį zombėju… Gaunu puodelį armėniškos espresso. Kadangi prieš akis atvykusių išlindimo į Armėniją vartai, tai vienintelė pramoga čia - juos stebėti. Štai, vienas pasitinkantysis laiko rankose užrašą “Singing men of Oklahoma“. Pradedu iš lėto svarstyti, kas ir kodėl čia važiuoja iš tolimosios Oklahomos. Neilgai trukus, singing men pasirodo prie išėjimo. Sakyčiau, jie kurį laiką tai jau tikrai dainuoja (labiau gal Oklahomos pensininkų - veteranų choras).

Kavinės barmenas labai į mus žiūri. Įdomu, labiau dėl mūsų mėlynų akių ar dėl to, kad sėdime čia jau porą valandų ir dar antra tiek ruošiamės sėdėti.

Beje, dar šiek tiek apie pasitinkančiuosius. Čia besibūriuojantį kolektyvą sudaro 99proc. už mane gerokai žemesnių įvairiausio amžiaus vyrų. Kadangi naktį reisų čia nemažai - vyrukų būriuojasi nuolatos. Visi tamsūs, juodais rūbais, rimtais ir rūsčiais (na, gal labiau perdėtai vyriškais) veidais. Įdomu juos stebėti.

Išėjau į lauką parūkyti labai pigių, kavinėje nusipirktų cigarečių (dar įtariu su oro uosto milžinišku antkainiu, kaip paprastai būna). Stebiu vaizdą: išėjo pro duris akivaizdžiai emigravę nugarų lenkti tėvai ir atvykę pasitikti penki sūnai. Jie lagaminus nuneša iki pirmo suoliuko, puola nuo jų draskyti plastiko apsaugas ir traukia apžiūrėti kažkokias dėžutes. Viskas vyksta su didžiuliu triukšmu ir daug džiaugsmo. Rūkau ir ramiai svarstau: kas gi turėtų būti tose dėžutėse, kad sukeltų vienodą džiaugsmą penkiems skirtingo amžiaus bernams? Taip ir nepamačiau, kas jų viduje.

Grįžtu į kavinę. Staiga pasirodo atvykusios septynios moterys, armėnės tikriausiai. Jos išeina visos tarpusavyje susikabinusios ir demonstratyviai garsiai raudančios. Pradedu visai rimtai svarstyti haliucinacijų galimybę. Moteris pasitinka pulkelis vyrų, kurie tvarkingai sustoja į eilutę ir apkabina kiekvieną moterį paeiliui. Kai kurie iš jų irgi verkia. Vyrai gana greitai išsiskirsto ir palieka septynias raudančias moteris atvykimo salėje. Jos sėdi ir garsiai skleidžia kažką tarp raudos ir dejonės. Tyliai svarstau, o kažin negali būti, kad lėktuve mirė kas nors iš singing men of Oklahoma?

Sekantis reisas tik po poros valandų. Einam toliau stumti laiko į išvykimo salę.

Jau pakeliui į ten susirandame naują draugą Kamo. Turiu jo telefoną. Jis dirba taksistu Jerevane. Pabandykite įsivaizduoti, kiek jis turi klientų, jeigu mes buvome vieninteliai turistai lėktuve (visus vietinius pasitinka dovanų ištroškę giminaičiai). Taigi, Kamo turėjo begales laiko ir nutarė mus užverbuoti. Mes įsitaisome kavinėje ir žiūrime kas čia bus. Po pirmos pokalbių valandos, kai akivaizdžiai nesisekė mūsų įtikinti dvi savaites važinėti tik su juo, Kamo nubėgo į mašiną ir atsinešė net porą Armėnijos žemėlapių (iš pirmo žvilgsnio jie, sakyčiau, net gana skirtingi). Tačiau mes, bjaurūs, išlepę europiečiai, vis tiek nepradėjom demonstruoti didelio susidomėjimo. Kamo nubėgo atnešti paskutinio kozirio: nenusakomo baisumo, suplyšusi perplyšusi, nežinia kelintų metų knyga, kurioje daugiau lankytinų vietų atvaizdų piešta ranka ir vos kelios apsitrynusios nuotraukos. Kamo tikrai buvo kupinas istorijų: apie bažnyčias, apie tiltus, apie akmenis, apie tai, kad 3000 metų senumo žemėlapiuose Gruzijos nėra :) Ir taip - tris valandas. Kandangi nebuvome per daug užsiėmę, jo labai abejotinos istorijos prieš pradedant keliauti po Armėniją visai tiko, o ir taksi kaina iki viešbučio sumažėjo nuo 5000 dramų iki 2000. Atspėkite, koks automobilis! Žinoma, senas geras Žiguliukas. Jerevanas mus taip pat pasitiko lietumi. Net nežinau kaip čia tiksliau nusakyti tikrai didelį lietaus kiekį. Labai pravertė Prahoj pirkti bomželių lietpalčiai, nes čia, savaime suprantama, tokį daiktą rasti būtų sunku.

Mūsų viešbutis (gal labiau svečių namai) kainuoja tikrai nemažai, pasižiūrėjus į bendrą vaizdą. Tačiau po bemiegės nakties krentame į keistoką lovą ir visiškai iš karto užmiegam.

Vakarop pabudę nutariame apsiginkluoti savo super lietpalčiais ir išsiruošiam apžiūrėti Jerevano. Pasityčiojam vienas iš kito dėl varvančių vasaros atostogų ir vienbalsiai nutariame apžiūrėti labiau barus, nei varvančio, aptemusio miesto grožį.

Visur rūkoma ir nulis ventiliacijos. Didžiausia dalis lankytojų - vyrai (jie ten eina būriais ir sėdi). Prie barų įėjimų stovi išskirtinai Mersedesai - džipai, lengvosios, žodžiu, bile kas, kad tik su Mersedes ženklu. Pavargę nuo bliaunančios muzikos ir išsipuošusių armėnų, visiškai kiaurai varvantys, pagaliau randame Lonely planet aprašytą kubietišką bariuką, prie kurio durių ne tik, kad nė vienas Mersedesas, bet apskritai nė viena mašina nestovi. Čia trys stalai ir baras. Cheguevariškos melodijos ir maloniai angliškai kalbantis savininkas užtikrino mūsų pasisėdėjimą ten visą likusį vakarą. Va:

Beje, mažą šypsnį kas kartą išspausdavo apsilankymas WC, ant kurio durų parašyta Turkish embassy (kas nesusidūrėte su šiuo istorijos vingiu - pasidomėkite kiek turkai nuskynė armėnų savo laiku).

Vis dar šlapi, apsisukusiom galvom su žiguliuku grįžtame į savo viešbutį.

Patiko (0)

Rodyk draugams



Komentarai (61)

Rašyk komentarą